Vokiečių okupacija

1914 metais liepos pabaigoje Europos padangė apsiniaukė. Sugriaudė perkūnija, tik ne iš dangaus, bet patrankos, nuo kurių ėmė drebėti žemė, pradėjo degti sodybos, griūti miestų rūmai, krito, kaip rudenį lapai, žmonės. Karas visu savo žiaurumu ir baisumu užgulė ir Lietuvos kraštą.

Daugiau kaip metus Lietuvoje skersai ir išilgai žygiavo, trypė visą kraštą didžiulės rusų ir vokiečių armijos. Jos ne tik žygiavo, bet kovėsi. Vokiečiai, laikydamiesi visų mėgiamos taktikos, kad karą reikia vesti tik svetimame krašte, Rytprūsiuose neleido ilgai šilti rusams kojų. Du kartus sutriuškinę įsiveržusias Rytprūsiuosna rusų armijas, daugiau jų ten neįsileido. Kariaujama buvo Lietuvoje, kuri mažu-pamažu pateko į geležinės vokiečių kariuomenės rankas. Kauno ir Gardino tvirtovės buvo paimtos be didelių mūšių, o visi kiti miestai, miesteliai ir kaimai dar lengviau atiteko vokiečiams ir jau 1915 metais vokiečiai uždėjo sunkią savo leteną ant Lenkijos, Lietuvos ir iš dalies Latvijos kraštų. Pagaliau tais 1915 metais rugsėjo 18 dieną vokiečiai užėmė Vilnių.

P. Klimas, savo atsiminimuose rašydamas apie naujus Lietuvos okupantus – vokiečius, rašo:

Visa gyventojų iniciatyva apmirė. Valsčių ir miestų savivaldybės, kurios ir rusams administruojant menkai gyvavo, dabar iškriko. Visur vienodai buvo įvesta vokiečių karo valdžia su vokiečių karo valdininkais. Okupacijos sritis buvo paskirstyta nedidelėmis apskritimis (kreizais) su “kreishauptmanais” (apskrities viršininkas) ir visokiais skyriais, kurie visą savo energiją dėjo išimtinai krašto eksploatacijai ir griežtai gyvulių ir žmonių kontrolei. Žmonių judėjimas, susisiekimas ypač tarp didesnių – kaip Vilniaus ir Kauno – apskričių ir su visu kraštu buvo kirste nukirstas. Pasipylė įsakymų įsakymai. Smulkiausios reglamentacijos (surašymas, kontrolė) tikslais apipynė gyventojus, ir pabaudų kruša pradėjo plakti visuomenę.
Laikraščiai buvo uždaryti tik tam, kad paskui eitų tos reglamentacijos dėsniais. Cenzorių darbui lengvinti, kiekviena vietinė kalba galėjo turėti tik po vieną laikraštį. Vokiškiems tačiau nebuvo suvaržymų. Lietuviams generalinio štabo viršininkas gen. Liudendorfas pats teikėsi leisti laikraštį – “Dabartį” – iš pradžių Tilžėje, o paskui Kaune. Kai Vilniečųi lietuvių grupė prašė sau laikraščio, gen. Liudendorfas atsakė: “Leisti dar vieną lietuvių laikraštį tuo tarpu nenumatoma, kadangi, “Dabarčiai” pakankamai išsiplatinus, tas reikalas yra patenkintas”.

Šis apibūdinimas yra visiškai tikslus ir aiškiai sako, kad, okupavus vokiečiams mūsų kraštą, apmirė visoks gyvenimas. Vokiečiams Lietuvą okupavus, turėjo užsidaryti visi laikraščiai ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų leidžiami.

Lietuvių darbai vokiečių okupacijos metu

Tačiau gyvenamasis momentas buvo labai svarbus, ir todėl likę Vilniuje lietuviai inteligentai, pamiršę, arba palikę ateičiai savo partialus ir šiaip pažiūrų skirtumus, stojo darban išvien ir, nieko nelaukdami, ėmė burtis “Lietuvių Komitetan nukentėjusiems nuo karo šelpti”.

Pirmoje eilėje teko rūpintis švietimo reikalais.

Šiaip taip sutvarkius švietimo dalykus, reikėjo susirūpinti ir naująja politine padėtimi, kuri susidarė valdant kraštą kariškai vokiečių okupacijos valdžiai. Šios valdžios viršūnės, daugiausia aukštieji karininkai, menkai nusimanė Lietuvos klausimu, ir jau pačioje okupacijos pradžioje Vilniaus karo komendantas Pfeilis padarė didelį netaktą, paskelbdamas lietuvių jausmus įžeidžiantį atsišaukimą. Šis įvykis paskatino lietuvius inteligentus imtis atitinkamų priemonių. Lietuviai inteligentai individualiai (pavieni asmenys) ir delegacijomis pradėjo lankytis pas okupacinės valdžios atstovus, informuodami juos apie lietuvių tautos reikalus. Be to, okupacinei valdžiai buvo įteikiami ir raštiški reikalavimai. Kai žygiai vietoje neatsiekdavo savo tikslo, lietuvių draugijų atstovai pasiekdavo net Berlyną. Per tuos kelerius metus kaip okupacinei vokiečių valdžiai, taip Vokietijos centro vyriausybei ne kartą buvo įteikiami platūs memorialai, kuriuose lietuvių atstovai plačiai išdėstydavo savo tautos reikalus. Darbas buvo nelengvas, juo labiau, kad netrūko memorialų ir iš priešingos pusės, kuri stengėsi lietuvių tezes sugriauti. Tačiau lietuvių tautos klausimas tiek jau buvo pribrendęs, kad į jį negalima buvo pamoti ranka. Šį klausimą judino Vilniaus lietuviai, gyvino jį išvykę Rusijon mūsų inteligentai, daug pasidarbavo ir Amerikos lietuviai, kurie be to dar prisidėjo ir medžiagiškai, organizuodami informacijų apie Lietuvą biūrus, siųsdami, kuri tik buvo reikalo, savo lėšomis delegacijas ir pagaliau šelpdami Vilniaus lietuvius. Lietuvių dalyvavimas “Rusijos pavergtųjų tautų” kongrese, kuris įvyko 1916 metais Lozanoje (Šveicarija) irgi nemažai išpopuliarino Lietuvos klausimą, kuriuo buvo priversta susirūpinti Vokietijos vyriausybė. Ypač daug nusvėrė lietuvių politinė veikla 1917 metais, ir todėl vokiečiai po ilgų svyravimų pagaliau sutiko lietuvių reikalavimus “patenkinti”.

Lietuvių konferencija ir Nepriklausomybės paskelbimas

Tai sugalvojusi, okupacinė vokiečių valdžia sumanė sudaryti Lietuvos reikalams spręsti savotišką “Krašto atstovybę”, į kurią norėjo paskirti patikimus žmones. Tuo tikslu kreipėsi į Kauno vyskupą Pr. Karevičių, vėliau į Vilniuje gyvenančius J. Basanavičių ir A. Smetoną, kad jie nurodytų vokiečiams ištikimus asmenis, tinkančius būti paskirtais į “Krašto atstovybę”. Kaip ir reikėjo tikėtis, nė vienas iš minėtų lietuvių visuomenės veikėjų panašios misijos neapsiėmė išpildyti. Neatsižvelgdami į tokį atsakingų lietuvių visuomenės atstovų nusistatymą, vokiečiai patys pamėgino sudaryti “Vertrauensrat” (Pasitikėjimo tarybą), tačiau ir čia apsivylė. Lietuviai tiek buvo politiškai pribrendę, kad neatsirado nė vieno inteligento, kuris būtų sutikęs dalyvauti “Pasitikėjimo taryboje”. Užtat lietuviai ir toliau reikalavo, kad okupacinė valdžia leistų sušaukti visos Lietuvos gyventojų patikimų atstovų susirinkimą, nes tik toksai susirinkimas galįs ir turįs teisę išrinkti tokią tautos atstovybę, kuri tikrai reprezentuotų visą lietuvių tautą, o ne okupantų vokiečių interesus.

Po ilgų pastangų, pagaliau buvo gautas okupacinės valdžios leidimas kviesti Vilniuje visos lietuvių tautos atstovų susirinkimą. Savaime aišku, kad gyventojai negalėjo tokių atstovų rinkti. Kviečiant į konferenciją buvo atsižvelgiama į tai, kurie iš lietuvių, gyvenančių ne tik miestuose, bet ir provincijoje, yra aktyvūs savo visuomenės gyvenime, kuriems iš tikro rūpi lietuvių tautos reikalai.

Pakvietimų visų pakraipų visuomenės veikėjams buvo išsiuntinėta 264, o į konferenciją atvyko 214 asmenų. Prasidėjus konferencijai (ji įvyko Vilniuje 1917 metais rugsėjo 18-23 dienomis) buvo laukiama, kad galėsią pasireikšti partiniai skirtumai. Tačiau ir šiuo žygiu lietuviai pasirodė visų pirma ne paskirų partijų reikalų gynėjais, bet patrijotais, kuriems pirmoje vietoje rūpėjo visos tautos likimas.

Vieninga nuotaika, pakeltas dalyvių ūpas viešpatavo per visas keturias konferencijos dienas, kada buvo svarstomi ir sprendžiami svarbūs klausimai. Priimtos rezoliucijos aiškiai liudijo, kad lietuvių tauta yra galutinai pasiryžusi visomis priemonėmis kovoti už savo kultūrinę, ekonominę ir politinę laisvę.

Ši kova ypač paryškėjo išrinkus konferencijai Lietuvos Tarybą, į kurią slaptu balsavimu išrinkti šie asmenys: J. Basanavičius, M, Biržiška, S. Banaitis, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, P. Klimas, kun. V. Mironas, D. Malinauskas, S. Kairys, S, Narutavičius, kun. A. Petrulis, A. Smetona, A. Stulginskis, J. Smilgevičius, kun. J. Staugaitis, J. Šaulys, J. Šernas, J.Vailokaitis ir J. Vileišis.

Lietuvos Taryba

Po to Taryba išrinko prezidijumą, kurio priešakyje atsistojo Antanas Smetona, vadovavęs Tarybai iki buvo atstatyta Lietuvos Valstybė.

Netrukus Lietuvos Taryba, kaipo tikroji visos lietuvių tautos atstovybė, pirmiausia įteikė vyriausiajam vokiečių rytų karo vadui ir Vokietijos kancleriui (ministeriui pirmininkui) memorijalą, kuriame apibūdino sunkią viso krašto padėtį, kurią sudarė okupacinė valždia ir kartu išdėstė svarbiausius lietuvių tautos reikalus, kuriais buvo pavesta rūpintis Tarybai.

Tarybos nariams rūpėjo betgi ir dar vienas dalykas. Tarybą išrinko tik Lietuvoje pasilikę lietuviai inteligentai, tuo tarpu Rusijon išvykę lietuviai galėjo Lietuvos Tarybos ir nepripažinti, o tai jau būtų didelis smūgis pradėtai kovai už laisvę. Kad to išvengus, tais pačiais 1917 metais spalių 18 dieną nuvyko Tarybos prezidiumo atstovas į Stokholmą ir čia susitiko su iš Rusijos atvykusiais lietuvių atstovais, kurie visos Rusijos lietuvių vardu Lietuvos Tarybą pripažino vienintele lietuvių tautos atstovybe.

Tuo būdu Lietuvos Taryba, turėdama visos lietuvių tautos pritarimą ir pasitikėjimą, kuris jai visų tautos srovių atstovų buvo pareikštas, ėmėsi darbo dar su didesne energija ir ištverme.

Lietuvos Tarybos rūpinimasis Lietuvos švietimo, kultūros ir ekonominiais krašto reikalais, jos politinė ir jau, galima sakyti, diplomatinė veikla yra labai įdomus mūsų tautos istorijos skyrius. Tačiau dėl vietos stokos jo čia neaprašinėsiu. Galima tik pažymėti, kad tais sunkiais vokiečių okupacijos laikais Tarybos nariai ne tik pildė jiems visos tautos uždėtas pareigas, bet dirbo tiesiog entuziastiškai, su džiaugsmu, giliai tikėdami, kad lietuvių tauta tikrai keliasi iš amžių letargo, kad rodo vis daugiau gyvybiškumo, ir todėl reikia padėti visos pastangos jai pagelbėti, negalima sugaišti nė vienos minutės, negalima praleisti nė vienos progos.

Ir tikrai, lietuvių tautos laisvės idėja buvo užžiebusi visus susipratusius lietuvius tokia karšta tėvynės meile, kad jos nieks jau negalėjo užgesinti, jokia jėga neįstengė sutrukdyti pradėto darbo, sustabdyti vis aštrėjančios kovos.

Pagaliau atėjo 1918 metų vasario 16 diena. Tą dieną įvyko nepaprastas iškilmingas Tarybos narių pilnumos posėdis, kuriame pirmininkavo Jonas Basanavičius. Posėdis buvo trumpas, bet kaipgi reikšmingas! “Aušros” įsteigėjas, Didžiojo Vilniaus seimo pirmininkas, Lietuvių Mokslo Draugijos organizatorius Jonas Basanavičius perskaitė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą ir jį pirmas pasirašė. Po jo pasirašė ir visi kiti atstovai.

Nepriklausomybės akto paskelbėjas J. Basanavičius savo atsiminimuose rašo:

Galop atėjo vasario 16 d., kada visiems 20 Lietuvos Tarybos nariams susitarus, nuspręsta tapo paskelbti Lietuvos nepriklausomybė Vokietijai, Rusijai ir kitoms valstybėms. Tai buvo šeštadienis, 20 val. 30 min. dieną, kada man Taryboje pirmininkaujant ir skaitant paskelbimo formulą, tai ir atlikta tapo, visiems Tarybos nariams karštai delnais plojant“.

Mes nežinome kaip jautėsi tą dieną Tarybos atstovai, pasirašę Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą, bet neapsiriksime pasakę, kad visų pasirašiusiųjų gyvenime toji diena buvo gražiausia, o visai tautai ji tapo švente.

Tiesa, tuo metu visas kraštas buvo dar vokiečių okupuotas, jų cenzūra sukonfiskavo “Lietuvos Aidą”, kai jame buvo įdėtas nepriklausomybės paskelbimo aktas, tačiau visos tos priemonės nesulaikė įvykusio fakto, negalėjo panaikinti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, nes apie tai netrukus pranešė Berlyno spauda, o po to pasklido žinia ir visame pasaulyje, kad Lietuva jau paskelbta nepriklausomąja valstybe. Ši žinia sukėlė visame pasaulyje gyvenančiuose lietuviuose didžiausio džiaugsmo, paskatino visus dar ištvermingiau dirbti, dar labiau kovoti, kad lietuvių tauta iš tikro taptų laisva, sukurtų savo valstybę.

Po vasario 16 dienos nebaisi buvo ir vokiečių okupacija, nes visa lietuvių tauta šventai tikėjo, kad žiaurioji vokiečių letena bus ne amžina, o lietuvių tautos laisvės idėja jau niekuomet nemirs.

Valstybės organizavimas

Paskutinis Vokietijos imperatorius (kaizeris), Prūsijos karalius Vilhelmas II

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas buvo jau įvykęs istorinis faktas. Reikėjo betgi šį faktą įgyvendinti, reikėjo, kad Lietuva iš tiesų taptų valstybė.

Dabar buvo svarbu, kad Vokietijos vyriausybė pripažintų vasario 16 dienos aktą ir leistų Tarybai laisvai organizuoti Lietuvos Valstybę. Kur tau! Vokiečiai iš karto apie tai ir negalvojo; netgi nenorėjo pripažinti nepriklausomybės paskelbimo akto, ir dėl to ypač priešinosi karo vadai, kurie karo metu paprastai su civile vyriausybe nesiskaito. Tačiau nesusilaukia vaisių tik tas, kas nedirba, nelaimi tik tas, kas nekovoja. Lietuviai, laikydamiesi kultūringų tautų kovos dėsnių, visomis jėgomis dirbo ir kovojo. Praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo vasario šešioliktosios, pavyko išsiderėti iš Vokietijos vyriausybės nepriklausomybės paskelbimo akto pripažinimą. Tai įvyko 1918 metais kovo 23 dieną, Tą dieną Vokietijos kaizeris Vilhelmas pasirašė dokumentą, kuriuo buvo pripažįstamas vasario 16 dienos aktas. Tiesa, šis pripažinimas buvo pasirašytas su sąlygomis, bet vistik buvo tai pripažinimas, kuris tolesnėje kovoje už Valstybės organizavimą turėjo didelės reikšmės.

Išgavus kalbamą kaizerio raštą, buvo stengiamasi gauti Vokietijos vyriausybės sutikimą, kad Taryba galėtų organizuoti-kurti Lietuvos Valstybę. Deja. Dėl šio sutikimo kova tęsėsi ilgai, iki spalių 5 dienos, kada Vokietijos kancleris Max von Baden oficialiai pareiškė Reichstage (Vokietijos parlamentas), kad Vokietija pripažįstanti visoms tautoms laisvai organizuoti savo valstybes. Aišku, kad šį žygį vokiečiai padarė ne pavergtųjų tautų gailėdami, bet įsitikinę, kad jie karą jau pralaimėjo. Greit po to, būtent, spalių 20 dieną Tarybos nariai buvo priimti paties kanclerio, kuris davė savo sutikimą sudaryti pirmąją Lietuvos Valstybės vyriausybę. Tačiau ir šiuo žygiu okupacinė vokiečių “soldateska” ir toliau trukdė lietuviams organizuotis, tikėdamiesi, kad galgi dar jie pasiliks viešpačiais. Laimei, artinosi tas momentas, kada išdidūs ir puikybės, kaip vėžio, ėdami, vokiečiai turėjo nusileisti, turėjo pripažinti save nugalėtais, o tuo pačiu artinosi ir jų okupacijos visuose kraštuose galas.

Susidarius tokiai padėčiai, vokiečiai pasidarė bent kiek nuolaidesni ir todėl lapkričio 5 dieną Lietuvos Valstybės Taryba pavedė prof. A. Voldemarui sudaryti pirmąją Lietuvos vyriausybę. Prof. A. Voldemaras ėmėsi pavesto jam darbo ir jau to paties mėn. 11 dieną iš tikro buvo sudaryta pirmoji Lietuvos Valstybės vyriausybė. Į ją įėjo šie paskirų partijų atstovai: premjeras ir užsienių reikalų ministeris prof. A. Voldemaras, vidaus reikalų ministeris – Vl. Stašinskas, teisingumo – P. Leonas, finansų – M. Yčas, švietimo J. Yčas ir ūkio bei valstybės turtų – J. Tūbelis.

I Lietuvos Respublikos Ministrų Kabinetas. Iš kairės: Švietimo ministerijos valdytojas J. Yčas, teisingumo ministras P. Leonas, Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, finansų, prekybos ir pramonės ministras bei susisiekimo ministras M. Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras J. Tūbelis, vidaus reikalų ministras V. Stašinskas. Vilnius, 1918 m. LCVA nuotrauka

Kaip žinome, lapkričio 11 diena yra istorinė Europos gyvenimo diena, nes tą dieną 1918 metais pasibaigė Didysis karas. Ji yra istorinė diena ir lietuvių tautai, kuri susilaukė pimosios vyriausybės. Sudarius prof. A. Voldemarui vyriausybę, tą dieną įvyko iškilmingas Lietuvos Valstybės Tarybos pilnumos posėdis, kurį atidarė Tarybos pirmininkas A. Smetona, pasakęs ta proga gražią istorinę kalbą, kurioje tarp kitko pareiškė:

Lietuvai atėjo pati rimtoji valanda tapti vėl nepriklausoma, savarankiška šalimi, kokia ji yra kitados buvusi. Kad mes jaučiamės esą visiškai arti tos seniai visų lietuvių trokštamos laisvės, tai reikia padėkoti prakilniems mūsų tėvynės sūnums ir dukterims, savo vargingais darbais gaivinusiems apmirusią Lietuvos dvasią. Jie vyko į tą laisvės idealą neapsakomai sunkiais keliais, įsižiūrėję į jį, kaip į šviesą, toli ir aukštai žvilgančią žvaigždę. Beeidami ten, jie ir galą gavo, bet, patys žūdami, pramynė mums taką, šiandien jau vieškeliu virtusį, Garbė jiems, tiems mūsų tėvynainiams“.

Po A. Smetonos kalbos, kuri buvo sutikta karštu delnų plojimu, kalbėjo prof. A. Voldemaras ir kiti Tarybos nariai, apibūdindami momento svarbumą ir džiaugdamiesi susilaukę pirmosios vyriausybės, iš kurios labai daug laukė visa lietuvių tauta.

Netrukus pirmoji vyriausybė išleido įsakymą organizuoti Lietuvos kariuomenę, pradėjo rūpintis nuo karo nukentėjusio krašto atstatymu, pradėjo organizuoti švietimą, o lapkričio mėn. pabaigoje Berlyne įsteigė Lietuvos diplomatinę atstovybę. Žodžiu, darbo buvo pilnos akys.

Be to, į Lietuvą veržėsi raudonoji bolševikų armija, o Radviliškio ir Šiaulių apylinkėse susidarė kažkokio avantūrininko Bermonto-Avalovo banditinio pobūdžio gaujos, kurios neva tai kovojo su bolševikais ir vadino save baltagvardiečiais, o iš tikro buvo tai baltabanditai, prie kurių prisidėjo pakrikusios vokiečių armijos likučiai. Tada iš tikro daug teko padirbėti jaunutei Lietuvos armijai, kol šias gaujas sumušė ir kraštą nuo jų išvalė.

Kovojant jaunajai Lietuvos Valstybei su tieku priešų, ne mažiau teko nugalėti sunkumų ir organizuojant Valstybės valdymo aparatą. Anų laikų Lietuvos politinio gyvenimo vairuotojai savo atsiminimuose rašo, kad buvo laikotarpių, jog ir valdininkams ir kariuomenei per kelis mėnesius nebuvo iš ko mokėti algų. O betgi nieks nemetė darbo, nieks nesustreikavo, nes visus jungė, rišo ir skatino dirbti bendra idėja – tautos laisvė. Ši idėja nugalėjo visas kliūtis.

Tolimesnieji darbai

Lietuvos Valstybę iki šiol nors ir nevisai oficialiai buvo pripažinusi tik Vokietija (Kaizerio raštas 1918 metais kovo 23 dieną ir kanclerio Max von Badeno pareiškimas Lietuvos Tarybos delegacijai tais pačiais metais spalių 20 dieną) ir todėl Berlyne jau nuo lapkričio mėn. pabaigos veikė Lietuvos diplomatinė atstovybė. Tačiau kur gi yra kitos Europos didžvalstybės, o pirmoje eilėje laimusios karą: Prancūzija ir Anglija, kurios anuo metu Europoje griežė pirmuoju smuiku ir visiems diktavo savo valią? Todėl naujų valstybių gyvenimo vairuotojams teko daug padirbėti, kol prancūzų ir anglų politiniai sluoksniai įsitikino, kad naujai besiorganizuojančios Rusijos imperijos griuvėsiuose valstybės yra rimtas dalykas, su kuriuo tenka skaitytis. Lig didesniam darbo apsunkinimui, Lietuvoje, kaip jau minėjau, 1919 metais susidarė visokių avantūrinkų banditinio pobūdžio gaujos, pasiskelbusios save “Baltąja armija”, kuri esą kovojanti prieš bolševikus. Kadangi tuo metu Prancūzijos ir Anglijos kapitalistai labai bijojo bolševikų ir, be to, dar prieš karą buvo sukišę caro Rusijos politikams milijonines paskolas, tai aišku, kad visokiais būdais rėmė gausias “baltąsias rusų armijas”, kad tik jos nugalėtų bolševikus ir grąžintų senąją tvarką Rusijoje. Buvo remiamos ir avantūrininko Avalovo gaujos Lietuvoje, kur jos užsiėmė plėšikavimu. Šių gaujų “veikimas” gerokai sutrukdė Lietuvos, kaipo Valstybės, organizavimą ir susidarė palankesnė padėtis tik tuomet, kai jaunutė Lietuvos armija ties Radviliškiu sugrūdo minėtas Avalovo gaujas ir išvalė nuo jų visą kraštą. Tačiau ir po to, Prancūzija dar neskubėjo pripažinti Lietuvos Valstybės, nors prancūzų karo misija atvyko į Kauną jau 1919 metais kovo 19 dieną. Didelis buvo diplomatinis lietuvių laimėjimas atvykus pirmajam Anglijos atstovui Watsonui. Tai įvyko tais pačiais metais balandžio 6 d. Aišku, kad Anglija, atsiųsdama savo atstovą į Kauną, tuo pačiu Lietuvos Valstybę pripažino de facto.

Iš viso 1919 metai jaunajai Lietuvos Valstybei buvo labai sunkūs, nes reikėjo nugalėti visa eilė politinių, finansinių ir krašto valdymo kliūčių, nekalbant jau apie kovas su bermontininkais ir bolševikais.

1920 metais sausio 15 dieną Kaune buvo įsteigta Vokietijos atstovybė, kovo 14 dieną Argentina pripažino Lietuvą de jure, o gegužės 11 dieną Prancūzija pripažino Lietuvą de facto. Gegužės 15 dieną Kaune susirinko Steigiamasis Lietuvos Seimas, kurio nariai pirmame iškilmingame posėdyje vienbalsiai patvirtino 1918 metų vasario 16 dienos nepriklausomybės paskelbimo aktą. Netrukus, tais pačiais metais liepos 12 dieną Maskvoje Lietuvos delegacija pasirašė sutartį su Sovietų Rusija, kuri Lietuvą pripažino de jure.

Lietuvos Steigiamasis Seimas

Šioje vietoje dėl kai kurių sumetimų neaprašinėsiu visiems žinomų tais metais svarbių istoriškų įvykių [Čia autorius kalba apie 1920 m. spalio 9 – spalio 10 d., kai grubiai pamindami tarptautinę teisę bei ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį su Lenkija, Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmė Želigovskio vadovaujami kariniai daliniai, kurie, nors slapta gaudami instrukcijas iš Juzefo Pilsudskio, oficialiai skelbėsi Vilniaus krašto lenkų „sukilėliais“, ir paskelbė Vidurio Lietuvos valstybę, kuri vėliau prisijungė prie Lenkijos.], o tik pažymėsiu, kad kitais 1921 metais Lietuvą pripažino de jure visa eilė Europos valstybių, su kuriomis tuojau buvo užmegsti diplomatiniai santykiai. Pagaliau tais metais rugsėjo 22 dieną priėmus Lietuvą į Tautų Sąjungą, o kitais metais pripažinus ją de jure visagalei tuomet Ambasadorių Konferencijai, Lietuva tapo lygiateisė Valstybė, užimdama jai prideramą vietą viso pasaulio valstybių šeimoje. Kai kalbame apie Lietuvos, kaipo Valstybės, įėjimą į pasaulio valstybių šeimą, kai kalbame apie Lietuvos pokarinius laimėjimus, tai negalime nesuminėti ir Klaipėdos išvadavimo.

Kaip žinome, per kelis šimtus metų Klaipėdą valdė vokiečiai, visokiomis priemonėmis vokietindami lietuvius. Tačiau jiems šis darbas nepavyko ir jau 1919 metais pasirašant Versalio sutartį, joje buvo įdėtas punktas, kad Klaipėda atskiriama nuo Vokietijos ir būsianti prijungta prie Lietuvos. Tačiau tais metais Lietuva dar tik organizavosi į Valstybę ir todėl Klaipėda buvo laikinai užimta prancūzų. Metai ėjo po metų, o karą laimėjusios valstybės vis delsė su Klaipėdos perdavimu Lietuvai. Nesulaukdami išsivadavimo, Klaipėdos gyventojai 1923 metais sausio 10 dieną sukilo. Kovos tęsėsi kelias dienas ir sausio 15 dieną Klaipėda buvo paimta. Vėliau Klaipėdos uostas ir visas jos kraštas dešinėje Nemuno upės pusėje buvo prijungtas prie Lietuvos Valstybės, kaipo nedalomoji jos dalis. Tuo būdu po kelių amžių vergijos nors dalis Mažosios Lietuvos tapo laisva ir prisiglaudė prie savo laisvųjų brolių. Nuo to laiko Lietuvos Valstybė turi susisiekimą pro Klaipėdos uostą su visu pasauliu.

Taip trumpai apibūdinus, atrodo Lietuvos, kaipo Valstybės, kūrimosi istorija.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
Įveskite savo vardą