Rašančių ką galvoja bepročių kryžius ir paradoksas – kas labiausiai nenori problemų, daugiausiai apie jas kalba. Ir kasdien būna apkaltintas pesimizmu tų, kurie problemų nenori ar neturi intereso pamatyti, todėl vaizduoja, kad jų ir nėra.

Prieš keletą metų visi, plačiai neužsimerkę ir kritiškai kalbėję apie Europos Sąjungą, buvom laikomi vos ne disidentais. O jau kvaileliais ir neabejotinais Kremliaus agentais tai visada. Net smalsu būdavo, kada iš žiniasklaidos išmes, „Aras“ ant asfalto paguldys ir kompą atims. Redakcijos atmetinėjo tekstus, grėsmes matantieji buvo amžinai susiraukusių optimistų – norinčių nežinoti panelių ir ponų – patyčių objektas.

Algimantas Rusteika. Facebook nuotr.

Dabar tie, kurie tada šaldytos menkės akimis ironiškai krizeno, gedulingais balsais diskutuoja apie Europos Sąjungos subyrėjimo grėsmę. Ir beveik sėkmingai apsimetinėja, kad visada drąsuoliškai galvojo ir net tą išpranašavo.

Yra ir kas piktai lygina Europą su Sovietų Sąjunga ir trina delnus – tuoj tuoj nusibaigs. Nesulyginami dalykai – „sąjunga“, pastatyta žudynėmis ant žmonių kaulų ir Sąjunga, į kurią įstoti svajoja net mahometonai. Tačiau yra bruožų, bendrų visiems dideliems geopolitiniams dariniams, nepriklausomai nuo jų kilmės. Aptarti verta, nes taip gali geriau suprasti, kas vyksta ir gali įvykti.

Pirmiausia pamirškim šūdo malimą apie vertybes, solidarumą ir šventas teises, tokį populiarų kilometriniuose Briuselio ir Strasburo koridoriuose. Vertybinis, ideologinis, kultūrinis bendrumas yra tik vienas iš faktorių, sutvirtinančių geopolitinius daugiataučius darinius, bet niekada nebūna juos formuojančia galia.

Globalias sąjungas suformuoja arba nukariavimai, arba politinis-ekonominis interesas. Ir išlaiko arba tik tankai, arba tik pinigai, arba ir tankai, ir pinigai. Visa kita tėra propaganda ir oro virpinimas glebiems jaunuoliams ir jautrioms moteriškėms. Gigantai griūva ne dėl vertybinio reliatyvizmo ar ideologinio idiotizmo, nors tai ir nualina sistemą. Struktūros stabilumą palaikantys interesai nusilpsta tiek, kad natūralaus išcentriškumo nebesugeba atsverti.

SSSR subyrėjo ne dėl tankų trūkumo, o pasibaigus Kremliaus pinigams. Europos Sąjunga, gimusi iš anglies ir plieno pramonės interesų, skyla išėjus Jungtinės Karalystės svarams ir bliūkštant Berlyno ir Paryžiaus piniginėms. Kairuoliškų profesorių liberastiniai pliurpalai prieš tuos šešis dešimtmečius būtų likę tema kavos pertraukėlėms revoliucingų universitetų katedrose, jei pinigų maišai, tampantys virvutes scenoje, nebūtų užuodę naudos.

Atvežtinė, pigi darbo jėga nusenėlių ekonomikoms, socialinės veltėdystės sistema degradams ir maištams eliminuoti, jokių muitų – ir daryk sau biznį! Ir tai veikė, kol neprikaupė naujų įtampų, kurioms spręsti ima trūkti pinigų ir sistema darosi nebepelninga. Briuselio ponų ir Berlyno ponios beprotystės dėl atbėgėlių ne krizę sukėlė, o tik paaštrino problemas, kurias gyvybinga sistema savaime būtų išsprendusi.

Visų didelių krizių metu itin padidėja asmenybių reikšmė istorijoje. Svarstyklėms svyruojant apie nulį, vienas sprendimas gali viską išgelbėti arba viską sugriauti. Sėkmės galimybei būtina laikytis keleto sąlygų, tačiau ar to pakaks, priklauso jau ne nuo tavęs.

Pirmiausiai reikia suprasti ir sau prisipažinti, kad krizė ir tikimybė žlugti reali. Ir jei nieko nedarysi – ne už kalnų diena, kai nebegalėsi rinktis, tai bus pabaigos pradžia. Vos ne visų griūčių buvo galima išvengti, jei valdovai ar kitokie sprendimų priėmikai būtų nekišę galvučių į smėlį ir nebandę neigti problemų, kol jos pačios jų nepaneigė.

Suvokus pavojų, reikia ne vilktis įvykių uodegoje ir tik pasyviai „atsakyti į iššūkius“, o imtis iniciatyvos krizei suvaldyti ir pačiam diktuoti įvykių eigą. Tą savo laiku suprato Michailas Gorbačiovas ir pradėjo perestroiką. Tačiau ėmus veikti, būtina suprasti, kad visiška kontrolė krizės sąlygomis jau prarasta ir sprendimai bus įgyvendinami ne taip, kaip sumanyti, ne iki galo arba visiškai neįgyvendinami. Būtina numatyti ir veikti blogiausio varianto salygomis ir visada turėti atsarginį su paruoštomus pajėgomis ir resursais nesėkmės atvejui. Tas M. Gorbačiovui sekėsi sunkiau.

Ir dar būtina suvokti, kad svarbiausia sistemai išsaugoti yra kiekvienos jos dalies suinteresuotumas struktūros išlikimu. Kiekvienam politinio darinio dalyviui pasilikti turi būti didesnė nauda už išėjimą. To M. Gorbačiovas nesuprato ir nenorėjo suprasti, o ir bandymai imituoti savanoriškumą ir apsisprendimus „tautų kalėjime“ negalėjo nežlugti.

M. Gorbačiovas nieko kito neveikė, tik gimdė negrįžtamus procesus, nes sprendimai, kurie būtų suveikę, buvo priimami po laiko. Neveidmainiaukim prieš save, ta sistema galėjo būti išsaugota savalaikėmis ryžtingomis politinėmis reformomis ir kruvina jėga. M. Gorbačiovas sausio 13-ąją pralaimėjo ne tankais ir politine galia, kurių Kremliui pakako, o ryžto stoka ir bailumu. Planelis sukurti ribotai laisvą, reguliuojamą ekonomiką, išsaugoti stiprią, centralizuotą vienpartinę diktatūrą ir pakartoti Kinijos sėkmę, kas su SSRS gamtos turtais buvo realu, žlugo.

Sisteminės krizės atveju sprendžiama ne centre, o vietose. Nesuvokimas būtinybės leisti spręsti patiems, atiduoti dalį valdžios tam, kad išsaugotum sistemą ir krizei pasibaigus beveik visus praradimus atgautum, kas visiškai natūralu ir realiai įgyvendinama, atima visą valdžią.

Briuselio biurokratams ir didiesiems Europos vadovams toli iki M. Gorbačiovo. Ne krizė juos ištiko, o patys savo veiksmais ir neveiklumu ją sukūrė. Ilgą laiką neigė net krizės galimybę ir situaciją pavertė beveik nebeišsprendžiama.

Jie ir dabar nesuvokia žlugimo grėsmės ir problemas neigia, o veiksmais tik amebiškai reaguoja į nuo jų nebepriklausančius įvykius. Apie jokį krizės suvaldymą, iniciatyvą, įvykius aplenkiančius sprendimus, realų ar nerealų – bet kokį, po velnių, bet konkretų – antikrizinį planą nėra nei ko svajoti. Romos deklaracija jokia perestroika nekvepia, tai vytintų frazių apie vienybes, vertybes ir kitas aukštas materijas rinkinukas prie alaus.

Ką jau bekalbėti apie kitų sąjungos narių interesų paisymą ar rūpinimąsi jų nauda. Veiksmai skirti tik sau ir savo valdžiai išsaugoti. Sistema išlieka, kai centras rūpinasi, kad niekas nenorėtų išeiti. Europos Sąjungos vadai giliai susirūpinę, kad niekas negalėtų išeiti. Tai pabaigos scenarijus. Ir jokių prošvaiščių kol kas, išskyrus susirūpinimus, nėra.

Ar reformos įmanomos? Dažnai praeities reformų sėkmę įveikiant krizes nelengva pastebėti, nes kada valdžios veiksmai būna rezultatyvūs, sunkumai išsprendžiami vos prasidėję ir iš laiko perspektyvos atrodo, kad krizių tiesiog nebuvo. Reformų krizėms įveikti nesėkmes ryškiai pamatai, kai jos nepasiseka, todėl kartais atrodo, kad jos nesėkmingos visada.

Istorijoje atvejų, kai reformos sėkmingos, apstu. Nuo aštuonioliktojo amžiaus Petro Pirmojo iki dvidešimtojo Čilės, dabartinės Kinijos ar Estijos. Ta pati Vokietija, visame šiame chaose ir toliau auganti ekonomiškai ir baigianti suvirškinti buvusią VDR – geras ekonominių reformų pavyzdys. Reformos, aišku, komunizmo nesukuria ir sukelia kitas problemas. Bet valstybės iš esmės pasikeičia ir per kelis metus ar dešimtmečius pasistumia pirmyn tiek, kiek kitos nesugeba per šimtmečius.

Nusiraminkim, Europos Sąjunga nežlugs, nors dabartiniai sprendimų priėmėjai ir daro viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad taip atsitiktų. Tiesiog ji pasikeis, taps kitokia. Jau dabar matyti – nebus reformų ta prasme, kad jie suplanuos, šalys pritars ir visi vykdys. Pati įvykių eiga privers daryti neišvengiamus, gana chaotiškus pokyčius, net prieš vadovaujančių ponų valią. Po to mums paaiškins, kad viską patys sugalvojo ir yra labai pažangūs.

Ne Briuselis spręs dėl Europos Sąjungos ateities. Europos Sąjunga išliks tol, kol pakaks didžiųjų valstybių pinigų ir politinių elitų kantrybės šelpti kitus dėl savo pačių politinės ir ekonominės įtakos, kuri ir atneša jiems tuos didelius pinigus. Išliks tol, kol šeimininkams apsimokės.

Ir niekas Europos Sąjungos nelikviduos. Centralizuota federacine valstybe ji jau nebegalės tapti, kas aišku net kolūkio pirmininkui Jeanui Claude’ui Junckeriui. Liks amorfiškas, susiskaldęs „kelių greičių“ darinys. Vieta, kur galime be vizų atvažiuoti ir be muitų parduoti. Tačiau didžiuosius projektus rengs ir vykdys didieji žaidėjai tik su tais mažiukais, kurie tam pritars. O kurie nepritars, tie žaidimuose ir nedalyvaus. Ir nereikės jiems daryti ko nenorėtų, bet negaus ir naudos, kurios norėtų.

Toliau nieko nekeisti Europoje nebegalima. O kas būtų priimtina didžiosioms piniginėms, be kurių intereso jokių sprendimų nebus? Juokas juokais, bet junkeriškas „kelių greičių“ variantas gali būti vienintelis realiai įmanomas. Tai planas ne Europos Sąjungai, o Briuselio biurokratijai išgelbėti, pasinaudojant didžiųjų Europos ekonomikų interesais. ES taptų keleto lyderių vadeliojamu, sunkiai prognozuojamu dariniu su didėjančiais prieštaravimais tarp atskirų šalių ir jų grupių. Ekonomiškai mažiau įtakingu, politiškai ir kariškai dar labiau neįgaliu.

O mes tai kaip visada. Žiūrėsim, ką galvoja didieji, vizginsim stimburiukais ir stengsimės nuspėti, kur vėjas papūs, kad suspėtume prisitaikyti. Neturtingo provincijos giminaičio, atvažiavusio pasiskolinti pinigų, mentalitetas – mūsų kraujyje. Mėtysimės nuo vieno nesprendimo prie kito, kiekvienu atveju stengdamiesi prisišlieti prie įtakos, pinigų ir nugalėtojų.

Įprastu atveju tai, beje, nėra taip blogai ir duoda naudos. Tik ar tai pasiteisins krizės metu? Žaidimai baigiasi, užmirškim vienąkart čiastuškas apie vertybes, atsakomybes ir vienybes, seniai praradusias prasmę ir turinį. Niekam tai per krizes nerūpi. Pakankamai jų prisiklausėm 1990-siais.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
Įveskite savo vardą