Apskaičiavau, kad gyvenau maždaug 25 metus išeivijoje, daugiausia JAV, lietuvių išeivijos sostinėje Čikagoje, bet ir porą metų tarp lietuvių Vokietijoje. Dabartinėje post-sovietinėje Lietuvoje jau gyvenu 26 metus. Tad turiu pagal metų skaičių maždaug lygią patirtį gyvendamas išeivijoje ir pačioje Lietuvoje.
Pasirinkau gyvenimą post-sovietinėje Lietuvoje, nes norėjau pritaikyti savo asmeninę patirtį Lietuvai, kitaip sakant atvykau tarnauti Lietuvai. O mano patirtis daugiausia yra susijusi su politika, politinėmis idėjomis ir politine veikla. Esu politologas pagal mokslų patirtį ir daug metų dirbau JAV diplomatinėje tarnyboje, įskaitant paskyrimą ir Amerikos ambasadoje Vilniuje; ją padėjau įkurti. Tad paskaitos pavadinimą – kurį ne aš sukūriau– davė man progą pamąstyti apie mano gyvenimo, mano politinės veiklos prasmę Lietuvoje. Apie tai norėjau truputį plačiau jums papasakoti.
Kad žmogus pasiryžtų persikelti gyventi į dabartinę Lietuvą ir joje liktų ketvirtį amžiaus, be pertraukų, reikia, kaip dabar mes pasakytume, stiprios motyvacijos. Ją aš turiu, ji man buvo įdiegta lietuvių išeivijoje, lietuvių šeštadieninėse mokyklose, Vokietijoje esančioje Vasario 16 gimnazijoje, skautų veikloje, bendrame išeivijos kultūriniame bei politiniame gyvenime, kuriame aš gan aktyviai dalyvavau. Jeigu trumpai apibūdinti šios patirties esmę, tai sakyčiau, kad išeivijoje išmokau, jog gyvenimo prasmė negali apsiriboti vieno asmens gyvenimu. Individas įgauna prasmę, kai jis savo likimą susieja su savo tautos likimu. Iš to išeitų, jog individas, nesvarbu ar būdamas savo tėvynėje ar tremtyje ar emigracijoje, privalo rūpintis ne tik savimi, bet ir bendrais savo tautos reikalais, jos ateitimi.
Tad išeivijos politinė bei diplomatinė veikla buvo nukreipta į vieną pagrindinį tikslą – išlaisvinti lietuvių tautą iš Sovietinės okupacijos ir atstatyti prarastą valstybingumą. Pokariniai išeiviai manė, kad lietuvių tauta, neturėdama savo valstybės, ir būdama svetimos valstybės sudėtyje, negalės sau užtikrinti ateities. Išeiviai baiminosi, kad patekusi svetimųjų įtakoje, mūsų tauta praras savo identitetą ir, nutautėjusi, paskęs Sovietų Sąjungos platybėse.
Be abejo aš sutinku su sekančia prielaida. Jei tauta neturės valstybingumo svertų spręsti esminius politinius, gynybinius, ekonominius, socialinius bei kultūrinius klausimus, ji užmirš bendruosius tikslus. Ji praras savo kolektyvinį suvokimą ir galiausiai subyrės į individualius komponentus. Dabartinėje Lietuvoje matome tokį besitęsiantį procesą, kai atskiri tautos komponentai, individualūs lietuviai, paprasčiausiai išsivaikšto po pasaulį.
Kiek vėliau, betęsdamas savo asmens politinį auklėjimą, aš supratau, kad nuostata, jog individas negali tik sau gyventi, buvo perkelta į JAV lietuvių išeiviją iš konkrečios terpės, t. y., iš Prezidento Smetonos valdomos Lietuvos. Tai tautininkų ideologijos dėsnis, pagal kurį mūsų prieškarinė visuomenė buvo auklėjama du dešimtmečius.
Šiandien daug kas Europos Sąjungos platybėse pavadintų visą tai paprastu nacionalizmu, atgyvenusia politine ideologija, pažangos stabdžiu, o gal net ir pavojumi taikai ir demokratijai. Išeitų, jog toks mano iš išeivijos gyvenimo perduotas idėjinis palikimas, toks nacionalistinis mano nusistatymas daug kam Lietuvoje turėtų būti nepriimtinas. Juk mūsų valstybės skelbiamas prioritetas yra integracija į Europos Sąjungą, kuri nacionalizmą siekia nugalėti. Taip ir yra. Įsitikinau, kad dabartinis mūsų politinis elitas yra pasiruošęs priimti bet ką, bet kokių rekomendacijų ar nurodymų iš Briuselio, kad tik nesustotų tas ES paramos srautas, be kurio jis neįsivaizduoja civilizuoto gyvenimo.
Jeigu koks nors išeivijos atstovas norėtų grįžti į Lietuvą su savo patirtimi ir bandytų pritaikyti savo žinias čia, manau, kad mūsų valdantieji priimtų tokį žmogų, kaip priėmė ir mane ir dar saujelę kitų išeivių. Bet tik su sąlyga, kad jis besąlygiškai remtų ES ir NATO integracijos nuostatas. Kai ES Parlamento pirmininkas Martin Schulz paskelbė, kad iki 2025 metų Europoje turi būti sukurta Jungtines Europos Valstybes, t. y., centralizuotą valstybę, kurioje Lietuva būtų tik provincijos dalis, manau, kad mūsų politinė klasė tam tyliai pritarė. Jei tokia vizija taptų formaliu ES sprendimu, tikiu, kad mūsų valdantieji tam pritartų oficialiai. Ir ne tik pritartų, bet ir reikalautų, kad visi valstybės tarnautojai, visi švietimo sistemos vadovai aktyviai remtų tokį sumanymą.
Tokio formalaus sprendimo dar neturime, bet esame labai arti to. Pagal daugelį politikos stebėtojų, jau dabar 80 procentų Europos valstybių parlamentų sprendimai nėra tų atskirų valstybių sugalvoti, bet yra inicijuojami Europos Komisijos. Tad matome, kad Lietuvos valstybei yra palikta tik nedidelė erdvė, kurioje ji gali spręsti esminius kolektyvinio gyvenimo klausimus.
Jeigu išeivijoje mus mokė, kad tūkstančiai lietuvių guldė galvas dėl nepriklausomos valstybės ir tautos ateities, tai man, sąmoningam lietuviui, nepriimtina tokia dabartinė valstybės politika, siekiantį atiduoti valdymą nedemokratiškai išrinktiems ES komisarams.
Todėl yra dėsninga, kad mūsų politinės klasės atstovai kreivai žiūri į patriotiškai nusiteikusius Lietuvos piliečius. Pavyzdžiui, daug kam iš mūsų yra žinomas atvejis, kai gerbiamas profesorius Vytautas Radžvilas yra stumiamas lauk iš Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Prof. Radžvilo nusikaltimas – jis nerodo pakankamą entuziazmą, pristatant Europos Sąjungos tikrus tikslus. Šis Vilniaus institutas yra žinomas liaudyje kaip diplomatų kalvė, nes daugelis jo baigusieji toliau siekia įsidarbinti diplomatinėje arba valstybės tarnyboje. Profesorius Radžvilas kaip tik ir dėstė, kad svarbu nepasiduoti Europos Sąjungos federalizacijos tendencijoms ir išsaugoti kiek įmanoma daugiau Lietuvos suvereniteto. Jis siekia būtent to, ko siekė lietuvių pokarinė išeivija, kurioje aš užaugau. Tuo tarpu Vilniaus instituto vadovybė matomai nori paruošti tokius ateities diplomatus, kurie sugebės ne ginti mūsų valstybės savarankiškumą, bet įsilieti į tarptautinę bendriją.
Tai ką daryti – ar supykti ant Lietuvos ir atsisakyti idealų? Žinoma, kad ne. Politinės klasės ateina ir praeina, o tauta išlieka. Daugiau nei 25 metų laikotarpis praleistas čia, kaip tik ir pamokė mane, kad tautinis idealas nėra savaime suprantamas gėris. Jam priešinasi labai galingos interesų grupuotės, todėl norą stiprinti savo valstybės galią yra įmanoma įgyvendinti tik per politinę kovą. Esu dėkingas likimui, kad turėjau tą 25 metų patirtį čia Lietuvoje, kuri mane pamokė, kokia nuožmi ta politinė kova yra. Gyvenant JAV sunku suvokti kokiomis formomis ši kova yra vedama.
Tad dalyvauju opozicinėje veikloje, nes Lietuvoje dar yra politiškai sąmoningų žmonių, tikinčių Lietuvos valstybe ir tautos ateitimi. Manau, kad kaip tik šioje srityje mano patirtis gali būti naudinga Lietuvai.
Ką išmokau išeivijoje, ko politiškai aktyvūs tautiečiai negalėjo išmokti post-Sovietinėje Lietuvoje? Pirmiausia aš tuose išsvajotuose Vakaruose galėjau tiesiogiai stebėti, kaip keičiasi gyvenimas dešimtmečių eigoje. Mes su šeima atvykome į lietuvišką Čikagą 1960-iais metais. Patekome į patį Amerikos aukščiausią materialinio klestėjimo periodą. Sekantys du dešimtmečiai buvo tas laikotarpis, kai šimtai milijonų amerikiečių galėjo džiaugtis tuo taip garsiai išreklamuotu svajonių gyvenimu Amerikoje.
Tuomet mokslas geriausiose JAV universitetuose kainuodavo kelis tūkstančius dolerių į metus, tai vieno-dviejų suaugusio piliečio mėnesinis atlyginimas. Dabar ši suma siekia 80-100 tūkstančių JAV dol. – tai jau prilygsta dviejų metų uždarbiui. Individualūs namai lietuviškame Marquette Parke kainuodavo 15-30 tūkstančių JAV dol. – tai vieno dirbančio šeimos nario metinis arba dviejų metų atlyginimas. Šiuo metu analogiškas būstas būtų 10 kartų brangesnis, nors dirbančiųjų pajamos išaugo tik dvigubai. Naują šeimos automobilį buvo galima įsigyti už 2 tūkstančius JAV. dol., o naujų automobilių kainas šiandienos Lietuvos gyventojams nereikia aiškinti.
Todėl anais, senais, gerais laikais vienas dirbantysis, daugiausia vyras, galėdavo išlaikyti savo šeimą, o žmona galėdavo 10 ar daugiau metų skirti dviejų-trijų vaikų auklėjimui namuose. Dabar Vakaruose matome demografinę katastrofą, kai daugiau nei 40 metų miršta daugiau piliečių nei gimsta. Smarkiai senėja Vakarų visuomenės – o kaip žinia, seni žmonės nėra taip ekonomiškai aktyvūs kaip jauni– ir jau vien dėl šitos priežasties mes ilgai ir ilgai nematysime stipresnio ekonomikos augimo, koks jis būdavo, kai patyrėme gimstamumo bumą prieš 40 metų.
Žodžiu, gyvenimas išsvajotuose Vakaruose žymiai pablogėjo materialine ir demografine prasme. O štai šito fakto nesugeba suvokti šiandienos Lietuvos politinės klasės atstovai. Kai Vakaruose šiuo metu kyla taip vadinamų populistų banga ir paprasti piliečiai išrenka tokius vadus kaip Donald Trump arba pabalsuoja už Brexit arba masiškai remia Le Pen, Alternatyvą Vokietijai arba austrų bei italų nacionalistus, mūsų valdantieji įžvelgia ten tiktai Putino ranką. Jie nežino arba nenori žinoti, kad toks piliečių nepasitenkinimas turi labai realias materialines šaknis. Mūsų valdantieji nenori pripažinti, kad nepasitenkinimas Vakaruose šiuo metu liejasi kaip tik prieš anti-nacionalines Europos Sąjungos tendencijas ir prieš visą pasaulį apimantį globalizacijos procesą. Europiečiai nori išsaugoti nacionalinį suverenitetą prieš vis daugiau dominuojančią Europos Sąjungą, ir tuo pačiu teisę demokratiškai tvarkyti savo nacionalinių valstybių reikalus.
Mūsų politinė klasė jau nuo 1993 m. moko mus integruotis, eiti į Europą ir įsisavinti europietiškas arba Vakarų pasaulio vertybes. Vakarai Lietuvos gyventojams yra pristatomi kaip ideali civilizacija, kurios kerai ir vertybės yra neįkainojamos bei nekintamos.
O štai aš noriu pasakyti, kad Lietuva pateko į Vakarų pasaulį, kai klestėjimo puota buvo besibaigianti. Gyvendamas išeivijoje ištisus dešimtmečius, aš asmeniškai patyriau tuos esminius pokyčius, tą gyvenimo kokybės pablogėjimą, tą didėjantį demokratinį deficitą, politinį korektiškumą, kuris dažnai yra nukreipiamas prieš mūsų brangiausias tautines vertybes.
Labai stipriai įsitvirtino anti-tautinės nuotaikos tarp Vakarų pasaulio elitų 1970-ųjų metų antroje pusėje, kai pradėjo įsibėgėti ekonominis globalizacijos procesas. Tam, kad per visą pasaulį galėtų laisvai judėti prekės, kapitalas ir darbo jėga, reikėjo perduoti vis daugiau valdymo galių tarptautinėms institucijoms, tuo pačiu mažinant nacionalinių valstybių vaidmenį ekonominiame bei politiniame gyvenime. Tą procesą stūmė technokratai, kurie per daug nesivargino atsiklausdami paprastų piliečių, ar jie nori atiduoti savo valstybės suverenitetą tarptautiniams autoritetams. Už technokratų nugaros stovėjo galingi finansiniai interesai, kurie priešingai nei paprasti piliečiai nepaprastai daug laimėjo per globalizacijos procesą.
Globalizacijos procesas buvo viešai pristatomas kaip pažangos variklis, bet jo įsitvirtinimas sutapo su palaipsniui blogėjančiu gyvenimu paprastiems amerikiečiams ir Vakarų europiečiams. Todėl ir matome vis stiprėjančias politines jėgas, pasisakančias prieš globalizaciją bei Europos Sąjungą. O mūsų politinis/ekonominis elitas įsijungė į Vakarų politinį bei ekonominį gyvenimą tuomet, kai jau globalizacija ir Europos Sąjungos vis gilėjanti integracija buvo smarkiai įsibėgėjusios. Mūsų valdantiesiems atrodo, kad šie procesai visuomet buvo vyraujantys. Jie ir sutapatina sąlyginį Vakarų pasaulio aukštą gyvenimo standartą (palyginus su mūsų kukliomis sąlygomis) būtent su vis gilėjančiais tarptautiniais integraciniais procesais.
O realybėje padėtis yra visai kitokia. Tuo metu, kai Vakarų Europos šalys tenkinosi Europos ekonominės bendrijos kukliais įgaliojimais, kai dar nebuvo dabartinės galingos Europos Sąjungos, materialinis gyvenimas klostėsi daug sėkmingiau. O JAV gyvenimo standartas paprastiems piliečiams buvo žymiai geresnis prieš globalizacijos ir laisvos pasaulinės prekybos įsigaliojimą, nei po jo.
Tarptautinės integracijos gilėjimas per paskutinius 40 metų buvo lydimas ir kintančiu požiūriu į individo santykius su visuomene. Įsigaliojo nuostata, kad individas ir pasaulinė bendruomenė, o ne tautos, yra pagrindiniai gyvenimo veiksniai. Išsiplėtė nuomonė, kad individo įsipareigojimai savo nacionaliniai valstybei ir tautai trukdo jam įgyvendinti visą savo potencialą globalioje visuomenėje. Atitinkamai nusilpo dėmesys ilgalaikėms demografinėms tendencijoms Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje. Kitaip sakant, nieko rimtesnio nesiėmė Vakarų pasaulio valdantieji, kad jauni žmonės būtų skatinami kurti šeimas.
Visas dėmesys buvo sutelktas į individo galimybes save realizuoti ir į šaltus ekonominės naudos kriterijus. Užaugdamas lietuvių išeivijoje, man lengviau buvo suvokti tautinių idealų svarbą kuriant patvarią, solidarią visuomenę.
Daugiau nei 40 metų Vakarų pasaulis gyveno vis ryškiau atsigręždamas nuo tautinių idealų ir akcentuodamas internacionalinį bendradarbiavimą. Šių procesų neigiamas pasekmes vis ryškiau suvokia platesni visuomenės sluoksniai Europoje. Atgimsta tautų Europos sąvoka taip vadinamų populistų pergalių rinkimuose išdavoje. Tai yra Europos ateitis. Patriotinėje išeivijoje užaugęs, aš manau, kad tokius procesus aš galiu įvertinti tiksliau nei intelektualai, kurie mokslus baigė Sovietų Sąjungoje, kur viešpatavo proletarinis solidarumas arba mokslus baigiančius jau po 1991 metų pokyčių, kai palaipsniui įsitvirtino ekonominis bei individualistinis požiūris į žmogų ir visuomenę.
